Tapk Ekologija.lt bendruomenės nariu - Prisijunk su Facebook   arba Registruokis

Atliekų deginimo gamykla: argumentų ir interesų kovos

LLudo nuotrauka

Autorius: ekologija.lt
Data: 2012.04.13 11:33

Reitingas:
715/0

Vita SURDOKAITĖ

Vilniuje jau keletą metų kalbama apie būtinybę statyti atliekų deginimo gamyklą. Ekspertų numatyta atliekų deginimo gamyklos vieta – Lazdynų mikrorajonas. Politikai mėgsta šia tema paspekuliuoti ir ypač prieš artėjančius rinkimus žada šį reikalą „sutvarkyti“. Atliekų deginimo privalumų ir argumentų už tokias statybas netrūksta, tačiau taip pat netrūksta susirūpinusių gyventojų ir argumentų prieš tokią atliekų tvarkymo formą.

Europos praktika

Vienu pagrindinių šilumininkų argumentų už tokius projektus tampa pasitelkta Europos praktika ir gana gausūs naujai statomų atliekų deginimo gamyklų pavyzdžiai. Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos pozicija aiški – energijos gamyba iš atliekų yra laikoma viena švariausių ir pažangiausių komunalinių atliekų utilizavimo technologija, pasižyminčia santykinai mažu poveikiu aplinkai. Biodegraduojančios komunalinės atliekos (maždaug 50-60% nuo visų komunalinių atliekų) priskiriamos atsinaujinantiems energijos ištekliams, todėl jų naudojimas šilumos ir elektros gamybai yra plačiai taikomas daugumoje ES valstybių. Šiuo metu Europoje veikia daugiau kaip 430 kogeneracinių jėgainių, gaminančių didelį kiekį energijos, kuri centralizuotais tinklais tiekiama vartotojams. Todėl ir Lietuva skatinama sekti kitų valstybių pavyzdžiu.

Teigiama, kad kai kuriose ekonomiškai išsivysčiusiose valstybėse nieko nebestebina atliekas naudojančios jėgainės, veikiančios miestų centrinėse dalyse, gyvenamosiose zonose, įkurtos vos per gatvę nuo gyvenamųjų daugiabučių namų. Tarp tokių miestų – Kopenhaga, Viena, Londonas, Monakas ir Tokijas. Rodos tikrai nieko blogo, štai nedidelėje valstybėje Šveicarijoje, kurios plotą sudaro 44 tūkst. kv. kilometrų, veikia net 29 komunalinių atliekų jėgainės. 2011 metų duomenimis, vidutinė Šveicarijos gyventojų amžiaus trukmė sudaro net 81,07 metų ir yra tarp ilgiausių visame pasaulyje. Kad ir kaip bebūtų, tikriausiai nerastume šalies, kurioje žmonės džiaugtųsi gyvendami šalia pramoninių objektų, visada atsiranda besipriešinančių tokių objektų statybai ar išreiškiančių nepasitenkinimą jau veikiančių gamyklų atžvilgiu.

LŠTA turimais duomenimis šiuo metu vien Europoje statomos arba perduodamos eksploatuoti 38 jėgainės: Suomijoje – 4, Švedijoje – 2, Danijoje – 5, Prancūzijoje – 1, Belgijoje – 1, Olandijoje – 3, Airijoje – 1, Jungtinėje karalystėje – 9, Italijoje – 1, Estijoje – 1, Čekijoje – 1, Rusijoje – 1, Šveicarijoje – 3, Vokietijoje – 2, Norvegijoje – 3. Šiuo metu statoma atliekų deginimo gamykla Klaipėdoje.

Griežti reikalavimai

LŠTA teigia, kad atliekas naudojančios jėgainės dažniausiai statomos miestų teritorijose, tam, kad energija į tinklus būtų perduodama patogiau ir efektyviau. Siekiant užtikrinti minimalų komunalinių atliekų deginimo poveikį aplinkai, ES šalyse galioja direktyvos, numatančios labai griežtas teršalų išmetimo normas ir kontrolę. Naujai statomose ES šalių jėgainėse apie 70 procentų visos įrangos sudaro daugiapakopė dūmų valymo sistema, skirta degimo metu susidarantiems aplinkos oro teršalams nukenksminti. Jėgainėms nustatytos normos skirtingiems teršalams yra nuo kelių iki keliasdešimt kartų griežtesnės nei taikomos gamtinėmis dujomis ar mazutu kūrenamoms didelės galios jėgainėms. Pavyzdžiui, vidutinė kietųjų dalelių paros norma, taikoma atliekų deginimo jėgainėms, yra 10 mg/m³, o mazuto katilams – 50 mg/m³. Vidutinė CO išmetimų paros norma jėgainėms yra 50 mg/m³, tuo tarpu dujinėms katilinėms – 300 mg/m³, mazuto katilams – net 400 mg/m³. Jėgainės privalo neviršyti 0,6 mg/m³ sunkiųjų metalų vidutinės paros normos, o mazuto katilinėms šiai teršalų rūšiai apribojimai iš viso nėra taikomi.

Vilniaus atliekų deginimo gamyklos projektas

Jėgainėse siekiama ne tik utilizuoti atliekas, bet ir naudingai panaudoti gaunamą energiją. Šiuo metu galiojančioje naujoje Europos Sąjungos direktyvoje numatomas reikalavimas, kad naudingai privaloma naudoti ne mažiau 65 % iš atliekų gaunamos energijos.

Žinoma, norint iš atliekų pagaminamą šilumos energiją naudoti naudingai, jėgainę reikia prijungti prie atitinkamo šilumos kiekio reikalaujančio vartotojo. Vienintelis toks „vartotojas“ Vilniaus apskrityje yra sostinės šilumos tinklas.

Ekspertų vertinimu, tinkamiausia statybų vieta iš nagrinėtų poveikio aplinkai vertinimo ataskaitoje alternatyvų jėgainei sostinėje yra Jočionių gatvėje šalia Vilniaus trečiosios termofikacinės elektrinės. Taip pat ši vieta, kaip tinkamiausia, nustatyta ir Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centro užsakymu atliktoje galimybių studijoje, kurią atliko tarptautinio koncerno Sweco kompanija UAB „Sweco Lietuva“. Galimybių studijoje buvo išnagrinėtos 8 galimos atliekų jėgainės statybos vietos. Jėgainei su visa papildoma infrastruktūra numatyta vieta užimtų 2,3 ha žemės plotą. Jėgainės statybos numatytos pramoninėje zonoje, kurioje stūkso vienas taršiausių objektų sostinėje – Vilniaus 3-ioji termofikacinė elektrinė. Čia kasmet sudeginama tūkstančiai tonų gamtinių dujų ir mazuto.

Ekspertai žada, esą pradėjus šilumą gaminti atliekų deginimo jėgainėje, Vilniuje būtų sumažinta tarša, kurią šiuo metu skleidžia termofikacinė elektrinė. Šioje jėgainėje, naudojančioje komunalines atliekas, galima būtų pagaminti apie 10% šilumos energijos sostinei ir visą šilumos kiekį, Vilniuje suvartojamą vasaros metu.

Sąvartynai Lietuvoje

Norint sustiprinti pozicijas bei įtikinti kuo daugiau žmonių atliekų deginimo privalumais, pasitelkiama viena didžiausių ir skaudžiausių aplinkos problemų – sąvartynai ir atliekų tvarkymas. Lietuvoje prieš gamtą niokojančių sąvartynų plėtrą užmerkiama akis. Šiandien šalyje suskaičiuojama ne tik 800 nebeveikiančių šiukšlynų, bet ir 10 naujų regioninių sąvartynų, kurių teritorija, kaupiantis komunalinėms atliekoms, nuolat plečiasi. Vietos jau dairomasi naujam šiukšlynui, kuris netolimoje ateityje pakeis ir daug visuomenės aistrų sukėlusį Kazokiškių sąvartyną. Šiuo metu užpildyta jau daugiau nei 60 procentų šalia istorinių Kernavės piliakalnių įkurto Kazokiškių sąvartyno teritorijos, kurią buvo planuota eksploatuoti dar 18 metų. Sąvartynuose pūvant komunalinėms atliekoms, susidaro šiltnamio efektą sukeliančios metano dujos ir kiti įvairūs žmogui pavojingi teršalai, kurių neįmanoma sunaikinti.

Anot LŠTA, atliekų jėgainės statybos tiesiogiai susijusios su sąvartynų teritorijų mažinimu. Teigiama, kad Vilniuje pastačius modernią jėgainę, komunalinių atliekų kiekį šalies sąvartynuose galima būtų sumažinti iki penkių kartų. Per metus jėgainėje būtų įmanoma utilizuoti iki 250 tūkst. tonų komunalinių atliekų, kurios šiandien laidojamos sąvartynuose. Atliekų deginimo gamykla nepretenduotų į rūšiavimui skirtas atliekas ir būtų skirta išimtinai tik po rūšiavimo likusioms atliekoms deginti.

Išmetimų palyginimas (LŠTA duomenimis):
Atliekų naudojimas modernioje jėgainėje Vilniuje, lyginant su atliekų šalinimu Kazokiškių sąvartyne ir gamtinių dujų deginimu kartu paėmus, leistų sumažinti šių teršalų išmetimus:
- žmogui nuodingų ir fotocheminį smogą sukeliančių medžiagų – net 1200 kartų;
- aplinką rūgštinančių medžiagų – 320 kartų;
- klimatą šildančių dujų – 12 kartų;
- vandens telkinių užaugimą skatinančių eutrofikuojančių medžiagų – beveik 2 kartus.

Į atmosferą išmetamų teršalų (CO2, CO ir NOx) kiekis per parą (tonomis):
141 žmogaus (tiek narių sudaro Lietuvos Seimą), turinčio privatų namą ir per parą nuvažiuojančio 100 km ne senesniu nei 3 metai lengvuoju automobiliu – 10,Vilniuje planuojamoje statyti jėgainėje, naudojančioje komunalines atliekas – 2,4.

Taigi, rodos argumentai už tokio objekto iškilimą viename iš Vilniaus miesto mikrorajonų yra pakankamai tvirti ir pagrįsti, energetine ir politine prasme toks sprendimas būtų logiškas (didėtų energetinis miesto savarankiškumas), tačiau projektas „stringa“ dėl gyventojų pasipriešinimo.

Kita barikadų pusė

Kaip ir kiekvienas reiškinys, atliekų deginimas taip pat turi trūkumų bei visą būrį priešiškai nusiteikusių specialistų ir paprastų miesto gyventojų. Pagrindiniai argumentai prieš atliekų deginimą yra galima išmetamųjų pavojingų dujų ir kietųjų dalelių įtaka sveikatai bei nuolatinės smarvės baimė. Taip pat yra teigiančiųjų, jog atliekų deginimas iš esmės neišsprendžia atliekų tvarkymo problemos ir vietoj rūšiavimo ir perdirbimo einama lengviausiu keliu, tiesiog viską deginant. Klaipėdoje miesto gyventojų nuomonės ir argumentai nebuvo išklausyti ir atliekų deginimo gamyklą statyti buvo nuspręsta specialiame posėdyje „skubos tvarka“. Nors gamykla jau statoma, žmonės vis dar nerimsta ir piktinasi dėl neišklausytos nuomonės.

Viena dažniausių ir svarbiausių baimių yra susijusi su rizika sveikatai. Pagrindiniai junginiai ir metalai išmetami deginant atliekas yra sieros dioksidas, azoto oksidai, dioksinai ir furanai, PCB, švinas, gyvsidabris, metilo gyvsidabris, kadmis, chromas ir arsenas. Visi šie junginiai ir sunkieji metalai net ir mažais kiekiais patekę į aplinką (šiuo atveju į orą, kuriuo mes visi neišvengiamai kvėpuojame) sukelia įvairius sveikatos sutrikimus ir negalavimus: kvėpavimo takų ligas, odos ligas, vystymosi sutrikimus, apsigimimus ir vėžinius susirgimus. Nors deginant atliekas šių medžiagų į atmosferą patenka nedaug, tačiau nuolat jas įkvepiant rizikuojama susirgti įvairiomis lėtinėmis ligomis.

Apie tamsiąją atliekų deginimo jėgainės pusę kalbėjomės su Algirdu Jaruševičiumi, Vilniaus regiono gyventojų bendruomenių Aplinkos komiteto atstovu.

Kokia yra lazdyniečių ir apskritai Vilniaus miesto gyventojų daugumos nuomonė dėl planuojamos statyti atliekų deginimo gamyklos?

Lazdyniečių, kaip ir daugumos Vilniaus gyventojų nuomonė, išreikšta Vilniaus regiono gyventojų bendruomenių Aplinkos komiteto pareiškimais dėl komunalinių atliekų deginimo įmonės statybos Vilniaus miesto teritorijoje, yra griežtai neigiama dėl keleto priežasčių. Atliekas tvarkyti deginimu išsivysčiusiose šalyse buvo madinga prieš 12 - 15 metų. Tačiau šiuo metu pasaulis deginimo gamyklų masiškai atsisako dėl šių priežasčių: visų pirma, moksliniais tyrimais nustatyta, kad pradėjus veikti atliekų deginimo gamykloms, po 7-9 metų paaiškėjo, jog miestuose, kuriuose veikia tokios įmonės, 25 km spinduliu nuo taršos šaltinio itin pagausėja gyventojų sergamumas onkologinėmis ligomis, pastebimai padidėja naujagimių apsigimimų skaičius.

Per tą laiką išsivysčiusios šalys ištobulino giluminį atliekų išrūšiavimą į antrines žaliavas. Bendras komunalinių atliekų srautas išrūšiuojamas iki 85 proc. kiekio į antrines žaliavas ir biodegraduojančią (virtuvės atliekų) masę. Antrinės žaliavos pakartotinai panaudojamos arba perdirbamos. Iš biodegraduojančios masės išgaunamos biodujos, o likusi masė kompostuojama ir panaudojama techninių augalų trešimui. Taigi nebelieka ką deginti.

Taip pat sugriežtėjo aplinkosauginiai reikalavimai aplinkos teršimui. Nėra išrasta ir, matomai, niekuomet nebus išrasta filtrų bei technologijų, kurios ilgalaikiu poveikiu garantuotų pakankamą teršalų, išmetamų iš kaminų, išvalymą. ES direktyvos iš tikrųjų atliekų deginimo gamykloms numato santykinai mažus leistinus išmetamų teršalų kiekius. Taip yra todėl, kad tokių įmonių bendri išmetami teršalai dėl savo įvairovės bei probleminio identifikavimo yra daug pavojingesni, nei išsiskiriantys deginant homogeninį kurą. Deginant atliekas, neabejotinai į pakurą pateks ir itin pavojingų fragmentų.

Teigiama, jog išsivysčiusiose šalyse atliekų deginimas yra įprastas reiškinys, taip vadinamos 'waste-to-energy' politikos dalis, padedantis mažinti atliekų kiekius sąvartynuose, metano dujų išmetimą bei iškastinio kuro naudojimą energijos gamybai. Kodėl priešinamasi tokiam, rodos, pažangiam atliekų tvarkymo ir energijos gamybos būdui?

Visų pirma, pasipriešinimas kyla iš to, kad rengiant Vilniaus regioninės komunalinių atliekų deginimo gamyklos (VRKADG) Poveikio aplinkai vertinimo (PAV) ataskaitą, visuomenei ir specialistams nebuvo atsakyta apytikriai į 50 klausimų, turinčių svarbią reikšmę tokios įmonės poveikiui aplinkai. Dėl to PAV ataskaitos byla yra nagrinėjama Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme. Teismas dar nebaigtas.

ES direktyvose numatyti leistini taršos kiekiai atliekų deginimo gamykloms yra keletą kartų mažesni, nei iškastinio kuro šiluminėms jėgainėms. Ar tai nepakankamas argumentas dėl taršos susirūpinusiems gyventojams?

Deginant atliekas susidaro ištisos grupės labai pavojingų junginių, tokių kaip policikliniai aromatiniai angliavandeniliai (PAA), dioksinai, polichlordibenzofuranai. Dauguma jų priskiriama kancerogenams. Svarbu paminėti, kad PAA junginių jokiais filtrais neįmanoma sulaikyti ir tokie filtrai negaminami. Todėl atliekų deginimo gamyklų įrenginių tiekėjai klaidinančiai tvirtina, kad tokie junginiai nesusidarys. Tačiau deginant komunalines atliekas, net jas reikiamai išseparuojant (ko realiai praktikoje nepasitaiko), aukštoje temperatūroje PAA susidaro, klausimas tik, kokios konkrečios sudėties. PAA yra toksiški esant visai mažoms koncentracijoms, o dioksinai yra dar toksiškesni – pavojinga tarša matuojama nanogramais. Deja, gyventojai nepasitiki esama aplinkosaugos kontrole. Pavyzdžiui, kai buvo paskelbtos ir nepaneigtos žinios, kad medicininių atliekų deginimo gamykla įžūliai pažeidinėja deginimo technologiją, teršia aplinką, per du metus šios gamyklos taip ir nepajėgta iki galo uždaryti.

Kas, jūsų manymu, galėtų padėti efektyviau spręsti atliekų tvarkymo ir sąvartynų problemas?

Lietuva atliekų tvarkymo srityje yra atsilikusi. Tai turi ir savotiškų privalumų. Galime pasimokyti iš svetimų klaidų ir netvarkyti atliekas archaišku deginimo būdu, o imtis pažangaus atliekų rūšiavimo, išgaunant vertingas žaliavas. Lietuva nėra tokia turtinga valstybė, kad degintų pinigus, gyventojų sveikatą ir įrenginėtų sąvartynus danguje. ES ir LR valstybiniame atliekų tvarkymo plane numatyti kiti prioritetai: atliekų prevencija, pirminis ir antrinis rūšiavimas, pakartotinis panaudojimas ir perdirbimas.

Kokios jūsų siūlomos alternatyvos nuolat brangstančios šilumos gamybai?

Brangstančiai šilumos gamybai atpiginti yra keletas alternatyvų: aktyviau panaudoti biokurą, saulės ir vėjo energiją – tai, ką daro išsivysčiusios valstybės, esančios dargi šiauriau, nei Lietuva. Lietuvoje šiandien tuščiai dirvonuoja apytikriai 500 tūkstančių hektarų ploto žemės. Joje auginant greitos vegetacijos energetinius augalus, iškastinio kuro panaudojimą galima būtų sumažinti apytikriai iki 40 procentų. Kas, jūsų manymu, labiausiai suinteresuotas tokios gamyklos atsiradimu Vilniuje? Atliekų deginimo gamyklą Vilniuje pastatyti labiausiai rūpi, sprendžiant iš PAV ataskaitos užsakovo, „Rubikono“ grupuotei. Visuomenė yra pagrįstos nuomonės, jog tokios gamyklos pastatymas šalia ŠE-3 elektrinės sudarytų sąlygas minėtai grupuotei perimti savo kontrolėn Vilniaus šilumos tinklus ir šilumos kainų kontrolė taptų dar problemiškesnė.

ISWA (Tarptautinė atliekų tvarkymo asociacija), biologinio atliekų tvarkymo darbo grupės vadovas Enzo Favoino:

Žinoma, yra daug pigesnių, ekologiškesnių, geresnių ir gerokai greitesnių būdų tvarkyti atliekoms nei deginimo gamyklos. Be to, visi šie būdai neprieštarauja ES dirvos direktyvai. Daugelyje Europos šalių šiuo metų svarstoma apie mechaninį-biologinį atliekų tvarkymą (MBT). Jis gali būti vykdomas tiek taikant anaerobinį pūdimą, tiek be jo. Bet kuriuo atveju, taikant šį metodą, naudojamas galutinis aerobinis brendimas tam, kad būtų sumažinta fermentavimosi galimybė, o atliekos sunaikinamos net iki 80-90 procentų.

Taip pat čia atskirai apdirbamos ir neorganinės atliekų dalys. Šiuo metu vilčių pasiekti gerų rezultatų suteikia net keli jų perdirbimui taikomi būdai (geriausia, kai naudojama jų kombinacija):
- optinis atrinkimas;
- mechaninis atrinkimas;
- densimetrinis atrinkimas;
- ekstruzija (procesas, kurio metu, pavyzdžiui, plastikas paverčiamas dirbtiniu smėliu, naudojamu statybose).

MBT turi keletą svarbių privalumų:
- darbui reikalingi įrenginiai greičiau sumontuojami ir greičiau pradedami naudoti.
- Lanksčios galimybės. Galima kompostuoti iš atliekų atskirtas organines medžiagas.

Tuo tarpu deginimo gamyklose krosnys turi būti „šeriamos“ tam tikru našumu, tad negalima kalbėti apie atliekų rūšiavimo proceso augimą (ir tuo pačiu apie atliekų kiekio mažėjimą).
- Kainuoja gerokai pigiau.
- Neabejotinai saugiau. ES direktyvos ir IPPC (Tarptautinis klimato kaitos komitetas) šiuo metu labiausiai kontroliuoja išmetamų dioksinų, furanų ir kitų kietųjų dalelių kiekį. Tačiau jau pradeda aiškėti, kad didžiulė problema yra ir deginimo metu į aplinką pakliūnančios mažosios dalelės KD2.5 (KD vadinamos dalelės, kurių didžioji dauguma mažesnės už vieno milimetro šimtąją dalį. KD2.5 yra labiausiai nuodingos dalelės, jų skersmuo - 2,5 ir mažiau mikrometrų). Šių dalelių kiekio didėjimas atmosferoje sietinas ir su didėjančiu mirtingumu.



Norėdami rašyti komentarus prisijunkite prie Ekologija.lt bendruomenės Prisujunk su Facebook  
© ekologija.lt, 2012. Visos teisės saugomos. Atsiliepimai, komentarai ir pagalba - pagalba@ekologija.lt