Tapk Ekologija.lt bendruomenės nariu - Prisijunk su Facebook   arba Registruokis

Šūviai tuščiais šoviniais: baudos už aplinkai žalingą veiklą Lietuvoje

epSos.de nuotrauka

Autorius: ekologija.lt
Data: 2012.04.10 10:02

Reitingas:
696/0

Jonas ŠPOKAS

Klimato kaita – nuolat vykstantis reiškinys. Kol skaitote šį straipsnį, planetoje vyksta įvairiausi pokyčiai, kurių padariniai mums nieko gero nežada. Paradoksas čia toks, kad nors klimatas keičiasi dabar, dažniausiai gąsdinama ateities problemomis. Daug kas tų problemų nemato arba matyti nenori. Kai perspėjimai ir pamokymai nebepadeda, tenka imtis griežtesnių veiksmų. Tokiems atvejams yra numatyta nemažai priemonių.

Netobuli mokesčiai

Deja, šiuolaikinėje pramoninėje kasdienybėje daugelis procesų paprasčiausiai nevyktų, jei būtų nuspręsta visiškai sustabdyti klimatą keičiančią veiklą. Tai yra mūsų pačių išsikasta duobė, tačiau dabar ji jau per gili. Mokesčiai, kuriuos reikia mokėti už tai, kad ašigaliuose tirpsta ledynai ir didėja ozono skylės, nėra pati blogiausia išeitis. Svarbu, žinoma, ir kas su tais surinktais mokesčiais daroma. Tokius mokesčius dažniausiai moka tie, kurie nori arba turi naudotis senkančiais gamtos ištekliais, arba tie, kurie į aplinką išmeta per daug teršalų. Kenksmingos dujos, be abejo, su klimato kaita siejasi tiesiogiai. Kalba čia daugiausiai eina apie automobilius, kurių išmetamos dujos nuolat yra pagrindinės ozono sluoksnio plonintojos. Štai ir priėjome pirmą Lietuvos neapsižiūrėjimo požymį. Lietuvoje „pagyvenusių“ automobilių netrūksta, o naujų pirkimo tempai nėra patys didžiausi (pavyzdžiui, Estijoje naujų automobilių parduodama dvigubai daugiau).

Ne paslaptis, kad senieji automobiliai yra pagrindiniai nuodingų dujų skleidėjai. Ir nors situacija yra tikrai rimta, Lietuvoje vadinamojo ekologinio automobilių mokesčio vis dar nėra. Šiuo metu Lietuva Europoje yra viena iš trijų šalių, vis dar neturinčių tokio mokesčio. Statistika tokia, kad vidutinis lietuvio automobilio amžius yra beveik septyniolika metų. Tai reiškia, kad vidutinis Lietuvoje važinėjantis automobilis yra pagamintas 1994-aisiais metais. Nereikia net klausti, ar tokie automobiliai atitinka dabartines ekologijos normas. Be jokios abejonės, ekologinis mokestis yra reikalingas. Šalyse, kuriose toks mokestis egzistuoja, už surinktas lėšas yra tiesiami dviračių takai, gerinama kelių infrastruktūra, skiriamos lėšos viešojo transporto tobulinimui. Ne ką mažiau svarbus yra ir argumentas, jog toks mokestis paskatins daugelį atsisakyti seniai užtarnauto poilsio vertų transporto priemonių. Juk niekam nesinori kasmet mokėti už automobilį, kuris nuolat skendi išmetamųjų dujų dūmuose, o važiuoja tiek pat, kiek dviratis. Kol ekologinio mokesčio Lietuvoje nėra, tol daugiausiai klimatui kenkiantys objektai nėra niekaip drausminami. Tiesa, Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas numato, kad tokį mokestį turi mokėti fiziniai ar juridiniai asmenys, kurie aplinką teršia vykdydami ūkinę veiklą. Šiame dokumente nustatyta, kad mokestį turi mokėti teršiantys tiek stacionariais, tiek mobiliais (turint galvoje automobilius) įrenginiais. Įstatymas numato, kad ūkinę veiklą vykdantys aplinkos teršėjai turi kasmet mokėti mokestį. Tiesa, to paties įstatymo penktame straipsnyje nurodomos net penkios išimtys, kada nuo mokesčio atleidžiama. Taip pat pateikiama ir labai daug išimčių, kada mokesčiui taikomos lengvatos. Taigi, nors mokestis formaliai egzistuoja, jis yra teisiškai pasenęs ir netikslus, tad nė iš tolo neatitinka tos paskirties, kurią turėtų turėti veiksmingas ekologinis automobilių mokestis.

Baudos už stambius pažeidimus

Klimatą keičiantis teršimas vien automobiliais nesibaigia. Žinoma, įvedus taip trūkstamą mokestį, būtų laimėta ne tik teršalų sumažinimo atžvilgiu, bet ir visos visuomenės sveikatinimo prasme. Kaip bebūtų, klimatui mūsų šalyje grasina ir daugiau veiklų, už kurias yra baudžiama. Didžiausios baudos yra numatytos už pavojingų cheminių medžiagų gamybą ir platinimą tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Už pavojingų cheminių medžiagų ir preparatų neteisėtą importą ir eksportą, nelegalų tiekimą į rinką ar tiesioginį jų naudojimą gresia nuobauda nuo tūkstančio iki dviejų tūkstančių litų. Tokia pati bausmė numatyta ir už informacijos apie pavojingą veiklą slėpimą. Tiesa, už pačių pavojingų medžiagų gamybą neturint tam licencijos nuobaudos kiek mažesnės ir siekia tūkstantį litų. Kaip vertinti tokias baudas? Visų pirma, verta pastebėti, kad nuobaudos taikomos už pažeidimus, kuriuos vargu, ar darytų pavieniai žmonės. Žinoma, pasitaiko visokių atvejų, tačiau turbūt sunkiai įsivaizduotumėte, kaip jūsų kaimynas kurs nors garaže gamina ir pardavinėja aplinkai ir klimatui kenksmingas chemines medžiagas. Šios nuobaudos labiau orientuotos į pramonės objektus – daugiausiai įmones ar gamyklas, kurios savo produkciją gamina ne pagal galiojančius reikalavimus arba naudoja draudžiamus preparatus.

Tad galima teigti, kad baudos nėra labai griežtos. Tuo labiau, kad baudžiama už pažeidimą, o ne už, pavyzdžiui, kenksmingų medžiagų kiekį ar nusižengimo dydį. Palyginimui galime pažvelgti į baudas Švedijoje. Skandinavai šiuo klausimu gerokai kategoriškesni. Įmonės, kurių veikloje naudojamos uždraustos medžiagos, turi sumokėti per keturis tūkstančius litų už kilogramą neleistinos medžiagos. Jei šaldymo, šildymo ar oro kondicionierių gamyboje naudojamas neleistinas hidrochlorfluorangliavandenilis (HCFC), reikia sumokėti po kiek daugiau nei du tūkstančius litų už kilogramą. Taigi, kuo produkcija didesnė, tuo griežtesnės ir baudos. Švedijos pavyzdys nėra koks nors išskirtinis griežtumo prasme. Daugumoje išsivysčiusių šalių į klimato kaitai pavojingų medžiagų naudojimą žiūrima griežtai. Lietuvoje vykdoma kontrolė galėtų būti tobulesnė. Visų pirma, turėtų būti numatyti papildomi kontrolės reikalavimai atskiruose sektoriuose, sukonkretinta ir sugriežtinta pati kontroliavimo sistema.

Kitos baudos

Klimato kaita Lietuvoje dar nėra vertinama kaip pavojingas reiškinys, į kurį jau dabar reikia reaguoti. Mūsų šalyje problemų šiuo metu ir taip netrūksta, todėl visai nenuostabu, kad globalios ekologinės problemos ir jų sprendimas kol kas yra pamirštami. Nusižengimų aplinkai netrūksta, tad verta apžvelgti ir tai, kaip drausminama už pažeidimus, kurių pasitaiko nuolat. Pavyzdžiui, viena iš opiausių aplinkos problemų mūsų krašte yra šiukšlinimas arba tiesiog neatsakingas rūpinimasis buitinėmis atliekomis. Už tokius nusižengimus yra taikomos administracinės nuobaudos. Už aplinkos teršimą nepavojingomis atliekomis arba nepavojingų atliekų tvarkymo taisyklių pažeidimą įmonėms yra skiriamos baudos nuo 50 iki 250 Lt. Fiziniams asmenims – iki 150 Lt. Pagrindiniai aplinkos apsaugos tvarkymo Lietuvoje principai apibrėžti 1992 m. Seimo priimtame ir 1996 m. pakeistame Aplinkos apsaugos įstatyme. Atliekų tvarkymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Atliekų tvarkymo įstatymas bei Aplinkos, Sveikatos apsaugos, Ūkio ministrų ir kitų valstybės valdymo institucijų patvirtinti poįstatyminiai atliekų tvarkymo teisės aktai. Administracines baudas už aplinkai padarytą žalą skiria Aplinkos ministerijos regioniniai aplinkos apsaugos departamentai. Kalbant apie miestų aplinkos tvarką, verta paminėti, kad administracinių teisės pažeidimų kodekso 161 straipsnis suteikia teisę savivaldybėms nustatyti baudas už savivaldybių taisyklių dėl švaros ir tvarkos palaikymo miestuose ir kitose gyvenamosiose vietovėse pažeidimą. Baudos už pažeidimus gali siekti 2000 Lt.

Ar sistema veikia?

Iš pažiūros Lietuvoje nuobaudų už ekologinius pažeidimus yra daug ir įvairių. Žinoma, galima diskutuoti apie tai, ar baudos yra pakankamai didelės. Tačiau daug aktualesnis yra baudų neišvengiamumo klausimas. Ekologinių nelaimių Lietuvoje įvyksta ne tiek ir mažai. Ne visos jos būna didelės, tačiau žala gamtai padaroma visų incidentų metu. Realybė tokia, kad dažnai kaltininkai lieka nenubausti arba atsiperka tik simbolinėmis baudomis. Viena iš paskutinių ekologinių nelaimių nutiko Šilutės krašte. Šiemet birželį nuo užsidegusių Traksėdžių durpyno kaupų, bendrovės „Klasmann- Deilmann Šilutė“ žaliavinės produkcijos sandėlių, ugnis persimetė į valstybės saugomą Aukštumalos telmologinį draustinį ir jį nuniokojo. Kaltų čia neatsirado iki šiol. O štai žala gamtai jau aiški – nuo gaisro žuvusį medyną dėl jo svarbos biologinei įvairovei reikia palikti savaime sunykti.

Kad mūsų gamtos apsaugos sistema nepajėgi ne tik nubausti kaltų, bet ir įvertinti tikrą žalą aplinkai, sutinka ir gamtosaugos aktyvistas Vladimiras Adelšinas. Anot jo, sunkiausia ekologinių incidentų metu ir yra nustatyti tikslią žalą gamtai. Šiuo metu nėra normalių aiškių ir teisiškai pagrįstų ir apgintų metodikų, dažnai ir įrangos. Dar sunkiau yra įvertinti konkrečią žalą, kurią patyrė nuniokotų teritorijų gyventojai – miško gyvūnai ar upių bei ežerų žuvys. „Gal ir galima tą žalą įvertinti, bet tokie vertinimai turi būti labai aiškiai teisiškai apibrėžti, ko Lietuvoje nėra. Dėl to valstybinė aplinkosauga dažnai pralaimi bylas teismuose verslui. Dažnai net nenori kelti tų bylų, nes supranta, kad tai tuščias laiko ir lėšų švaistymas“, ‒ teigia V. Adelšinas. Pačiam Vladimirui teko ne kartą kreiptis į atsakingas institucijas dėl ekologinių pažeidimų. „Teko du kartus kreiptis į valstybines tarnybas dėl pastebėto Merkio ichtiologinio draustinio, Natura 2000 teritorijos teršimo (saugomų ir globojamų Lietuvos ir tarptautinių konvencijų žuvų rūšių neršto metu) nevalytomis Jašiūnų miestelio kanalizacijos nuotekomis. Viskas baigėsi juokingomis triženklėmis baudomis ir dar visokiomis kitomis problemomis“, ‒ prisimena V. Adelšinas. Šie pavyzdžiai – tik vieni iš daugelio įrodymų, kad aplinkosauginė sistema Lietuvoje nėra labai efektyvi. Trūksta ne tik mokesčių, skatinančių ekologiją. Trūksta ir griežtų baudų už ekologinius pažeidimus, o dar labiau trūksta tų baudų neišvengiamumo. V. Adelšinas įsitikinęs, kad bausmių dydį ir privalomumą turėtų užtikrinti normalūs, griežti ir, svarbiausia, veiksmingi įstatymai. „Dabar šiuo klausimu turime „kiaurą“ teisinę bazę“, ‒ teigia pašnekovas. Kita vertus, net ir turint tinkamus įrankius, reikia mokėti jais naudotis. Tai jau aplinkosauginių institucijų darbuotojų kompetencijos klausimas. Kol kas situacija yra tokia, kokia yra, ir belieka tikėtis, kad norint pamatyti ryžtingus pokyčius aplinkos apsaugos sistemoje, neteks sulaukti didelių ekologinių nelaimių.


Straipsnis iš http://www.ozonas.lt/uploads/block26/OzonasNr42.pdf

Norėdami rašyti komentarus prisijunkite prie Ekologija.lt bendruomenės Prisujunk su Facebook  
© ekologija.lt, 2012. Visos teisės saugomos. Atsiliepimai, komentarai ir pagalba - pagalba@ekologija.lt